Paulinos Borsook knyga „Cyberselfish“ sugrįžta – kritikuojama Silicio slėnio technolibertarų kultūra

Vaizdas: TechCrunch · Šaltinis

Paulinos Borsook 2000 m. knyga „Cyberselfish“ sulaukia atgimimo, kritikavusi ilgametę Silicio slėnio technolibertarizmo kultūrą, pabrėžiant jos priešiškumą reguliavimui ir kultūrinius skirtumus, ypač vystantis naujoms technologijoms, įskaitant dirbtinį intelektą.

Pirminis leidimas pasirodė 2000 m., Paulinos Borsook knyga „Cyberselfish“ pateikia ankstyvą, kritišką Silicio slėnio kultūrą persmelkusios technolibertarizmo įtakos analizę. Po kelių metų išleidimo pertraukos, knyga buvo atnaujinta Tin House leidybos su nauju įvadu, sulaukdama atsinaujinusio dėmesio dėl šiuolaikinių technologijų sektoriaus iššūkių, kurie atspindi Borsook dar 2000 m. iškelti klausimus.

Borsook savo analizes grindė patirtimi iš 1980–1990 m. Bay Area technologijų aplinkos, kur ji pastebėjo plačiai paplitusį priešiškumą reguliavimui tarp kai kurių technologijų lyderių. Ji apibūdina šią pasaulėžiūrą kaip „tikrą įsitikinimų rinkinį“, ypatingai „smarkiai priešišką reguliavimui“, nors sektorius iš esmės naudojo ir buvo remiamas valstybės dotacijų bei infrastruktūros.

Knygoje išskiriamos skirtingos Silicio slėnio subkultūros: „Ravers“ – kontrkultūros vertybes ir eksperimentavimą siekiantys asmenys, ir „Gilders“, pavadinti pagal konservatyvų mąstytoją George’ą Gilderį, kurie yra socialiai konservatyvesni technolibertarai. Borsook pabrėžia, kad Silicio slėnio vadovaujančioji klasė kultūriškai įvairi, tačiau technolibertarizmo etosas dažnai dominuoja diskurse apie pramonės laisvę ir skepticizmą valdžios atžvilgiu.

Apžvelgdama Silicio slėnio raidą, Borsook kaip lūžio tašką įvardija 1995 m. Netscape IPO, kuri atvėrė kelią finansų sektoriaus požiūriui, orientuotam į greitą augimą ir pajamų išėjimą, ypatybes, kurios iki šiol vyrauja tokiose kompanijose kaip Airbnb ir Uber. Ji teigia, kad šių įmonių pasipriešinimas reguliavimui ir bendruomeninei atsakomybei atspindi tas pačias kultūrines tendencijas, kurias Borsook identifikavo prieš daugelį metų.

Kalbėdama apie dirbtinį intelektą, Borsook yra kritiška, apibūdindama dabartinę DI industriją kaip „didžiulę Ponzi schemą“, neužtikrintą išradingumo ir inovacijų pretenzijų, kartu neturint tinkamo reguliavimo. Ji kontrastuoja tai su ankstesnėmis technologijų kūrybos ir kultūrinės įtraukties fazėmis.

Knygos atgimimas atspindi augantį susidomėjimą geriau suprasti Silicio slėnio kultūrinius pagrindus ir technologijų pramonės kryptį. Borsook pažymi, kad sulaukė daugiau pagyrimų socialiniuose tinkluose ir akademinių užklausų, todėl buvo rengtas naujas leidimas. Tekstas liko nepakitęs, kad būtų išsaugotas originalus kontekstas, o nauji įvadai paryškina jo aktualumą.

Borsook išreiškia susirūpinimą jaunais technologais, nusivylusiais dominuojančia kultūra ir nežinančiais, kaip įgyvendinti pokyčius, ypač kai investicijos koncentruotos ties DI ir kariniais projektais, o vyriausybių parama ribota. Ji išlieka atsargiai vilties pilna, kad mažesni projektai ir alternatyvūs technologiniai sprendimai gali dar pasirodyti nepaisant vyraujančios industrinės dinamikos.

Apibendrinant, „Cyberselfish“ yra tiek kultūrinės kritikos, tiek istorinė dokumentacija, atskleidžianti tvarias įtampas tarp libertarinių idealų ir technologinės pažangos bei socialinės atsakomybės realybių nuolat kintančiame Silicio slėnio kontekste.