Kodėl elgiamės su dirbtiniu intelektu kaip su žmonėmis – ir kodėl tai svarbu

Tendela Briefing · 11 Oct 2026 · 06:00 UTC

Sample view of data collection process using artificial intelligence application:
Left frame is a depth view of the scene with shades of grey indicating depth of background and colored portion indicates the dismount;
The center frame displays the joi

Vaizdas: Illustrative image · Captain Andrew M. Freeman, Air Force Institute of Technology / Air Force Research Laboratories (AFRL), Sensors, ATR, Target Recognition Branch. · Public domain · Šaltinis

Žmogiškas instinktas skatina mus dirbtinio intelekto būtybes laikyti žmonėmis, keliant klausimų apie psichologinį poveikį ir etines ribas tokiuose santykiuose, kai DI tampa vis labiau paplitęs.

MIT Kompiuterių mokslo ir dirbtinio intelekto laboratorijoje humanoidinių robotų ir pažangių DI modelių buvimas skatina natūralų žmogaus atsaką – mandagumą ir empatiją, nors intelekto lygiu suprantame, kad šios mašinos neturi sąmonės. Ši žmogiška tendencija antropomorfizuoti DI yra gilumai įsišaknijusi psichologinė savybė, kaip pabrėžia Dr. Sherry Turkle, MIT tyrėja, kuri dešimtmečius nagrinėjo žmogaus ir kompiuterio santykius. Savo naujausioje knygoje ji aiškina, kad net bendraujant su paprastomis interaktyviomis mašinomis žmonės dažnai tiki, jog šie artefaktai juos rūpinasi – ir jaučia poreikį rūpintis atgal.

Tyrimai rodo, jog maždaug 70 % žmonių naudoja mandagią kalbą su DI sistemomis, sakydami „prašau“ ir „ačiū“ pokalbiuose su pokalbių robotais, kas atspindi įsišaknijusias socialines elgesio normas, išplėstas ir į mašinas. Dr. Pat Pataranutaporn, MIT Media Lab Cyborg Psychology grupės įkūrėjas, siūlo svarstyti ne tik, kaip mes naudojame DI, bet ir kaip šie kontaktai keičia pačią žmoniją. Jis kelia klausimą: „Kokiais tampame, kai kalbamės su DI?“

Nors mandagumas robotams neturi tiesioginių pasekmių, didėjanti pokalbinio DI integracija paslaugose – nuo paieškos sistemų iki klientų aptarnavimo – normalizuoja žmogiškos formos mainus su mašinomis. Tai kelia nerimą, nes žmonės gali pernelyg pasitikėti DI būtybėmis, kurios yra programuotos vengti konfliktų ir imituoti empatiją, kartais teikdami pirmenybę jų kompanijai prieš kitus žmones. Pataranutapornas lygina situaciją su literatūra: žmonės ieško emocinių patirčių istorijose, žinodami, kad jos išgalvotos, tačiau iššūkis yra pasinaudoti DI emocinėmis kopijomis neištrūkstant iš realybės suvokimo.

Kyla rizika, kai DI peržengia etines ribas arba pakeičia svarbias žmogaus funkcijas. Turkle įspėja prieš pokalbių robotus, užimančius nesuderinamas pareigas, pavyzdžiui, tėvų figūrų vaidmenį vaikams. Priešingai, ji palaiko aiškiai apibrėžtus panaudojimus, tokius kaip DI įrankiai darbo pokalbių praktikavimui, teikiantys paramą aiškiose ribose. Svarbu pažymėti, kad priklausomybė nuo DI emocinei paramai, ypač pažeidžiamų grupių atveju, gali turėti žalingų pasekmių, kaip rodo teisiniai atvejai, susiję su DI pokalbių robotais ir savižudiškomis elgsenomis.

Ekspertai, tokie kaip Pataranutaporn, pabrėžia atsakingą DI kūrimą ir diegimą, akcentuodami žmogiškosios agentūros ir vaizduotės išlaikymą, nesileidžiant į pavojingas fantazijas, kurias gali kurti DI. Subtilus skepticizmo nykimas per atrodytų nekaltas sąveikas – pavyzdžiui, rankos paspaudimas robotui – gali giliai paveikti visuomenės požiūrį.

Kadangi DI technologija toliau vystosi ir integruojasi į kasdienį gyvenimą, svarbu suprasti psichologinius žmogaus ir DI santykių aspektus bei nustatyti aiškias etines ribas, kad būtų galima efektyviai panaudoti DI privalumus ir sumažinti rizikas.