Nathan Fielderio dokumentinis filmas nagrinėja Elizabeth Holmes sudėtingą asmenybę

Vaizdas: A screen from the Dropout where Holmes and Balwani stand in front of a mirror, Holmes drinking green juice in a black turtleneck · Šaltinis

Komikas Nathan Fielderio dokumentinis filmas apie Theranos vadovę Elizabeth Holmes tiria autentiškumo ir vaidybos ribas jos gyvenime ir viešajame įvaizdyje, atskleisdamas daugiasluoksnį asmens tapatybės ir suvokimo tyrimą.

Nathan Fielderis, žinomas dėl savo satyrinio šou „Nathan for You“, režisavo dokumentinį filmą, fiksuojantį paskutines Elizabeth Holmes laisvės dienas prieš pradedant atlikti 11 metų kalėjimo bausmę už sukčiavimą, susijusį su Theranos. Holmes ir jos vyras kreipėsi į kino kūrėją ir A24 siekdami sukurti filmą, kuris galėtų pakeisti viešą supratimą apie pažemintą vadovę. Fielderis, kurio kūryba dažnai sulieja faktus ir fikciją komiškai ir kritiškai paskatinant, pasinaudojo šia neįprasta galimybe gilintis į Holmes daugiasluoksnę asmenybę.

Holmes nuolat tvirtina savo nekaltumą nepaisant gausių jos teisme pateiktų įrodymų, įskaitant apgautų investuotojų ir pranešėjų parodymus. Pokalbiuose su Fielderiu ji tvirtina, kad kaltinimai buvo nepagrįsti, atspindėdama sudėtingą savęs suvokimo ir išorės vertinimo sąveiką.

Dokumentinis filmas susipina su įvairiomis perspektyvomis, įskaitant Holmes vyrą Billy Evansą, kuris sukūrė AI avitarą Holmes, simboliškai palaikantį jos buvimą namuose su vaikais. Taip pat pasirodo aktorė Amanda Seyfried, kuri vaidino Holmes Hulu mini seriale „The Dropout“, suteikdama meta-komentarą apie paties atstovavimo aktą. Seyfried stebi Holmes reakcijas į jos vaidmenį, pabrėždama tapatybės ir vaidybos atspindžių sluoksnius.

Fielderis pats tampa pagrindine pasakojimo figūra, klausinėdamas Holmes ir Evans apie ginčijamus citatas ir stengdamasis atskirti tikrus momentus nuo galbūt kameros scenarijuose suvaidintų. Evans ginčytinas elgesys ir pastangos kontroliuoti pasakojimą prideda dar daugiau sudėtingumo, pavaizduodamos jį kaip dviprasmišką personažą, galimai manipuliuojantį viešąja gailestingumu.

Po Holmes įkalinimo pradžios apribojimai priverčia Fielderį atkurtų pokalbius iš atminties, bendradarbiaujant su Seyfried tiksliam Holmes balso perteikimui reenaktmentuose, pabrėžiant sunkumus perteikti asmenybę, dalinai apibrėžtą per įvaizdį ir suvokimą.

Filmas galiausiai pateikia susidūrusias realybių ir asmenybių konstelacijas, parodančias, kaip Holmes, Fielderis, Evans ir Seyfried naršo miglotame tiesos, vaidybos ir viešo įvaizdžio lauke. Jis nesiekia išteisinti Holmes, bet suteikia niuansuotą jos paslaptingos charakteristikos ir kultūrinio susidomėjimo autentiškumu medijų spektaklio amžiuje analizę.