Nauja biografija atskleidžia tikrąjį škotų chirurgą, įkvėpusį Šerloką Holmsą

Vaizdas: Ars Technica · Šaltinis

Medicinos istorikė Lindsey Fitzharris atskleidžia Josepho Bello, kurio diagnostikos metodai įkvėpė Konano Doilio Šerloką Holmsą, gyvenimą knygoje „Sleuth-Hound“.

Šerlokas Holmsas, ikoniškas fiktyvus detektyvas, kurį sukūrė seras Artūras Konanas Doilis, buvo įkvėptas tikro asmens: Josepho Bello, garsaus Edinburgo universiteto chirurgo. Šis ryšys yra naujos biografijos „Sleuth-Hound: Tikrojo Šerloko Holmso byla“ centre, kurios autorė – medicinos istorikė Lindsey Fitzharris. Fitzharris, žinoma dėl lengvai prieinamų medicinos istorijų, nagrinėja Bello pirmapradį kriminalistikos darbą ir sudėtingą asmenybę, einant toliau už jo vaidmenį kaip Doilio detektyvo įkvėpėjo.

Bell buvo žinomas dėl savo išskirtinių stebėjimo įgūdžių, diagnozuodamas pacientus peržiūrėdamas subtilius fizinius požymius, tokius kaip nuospaudos, dėmės ar net molio tipas ant batų. Šie įgūdžiai atspindi dedukcinius metodus, priskiriamus Šerlokui Holmsui. Tačiau Fitzharris pabrėžia Bello empatišką prigimtį ir atsidavimą šeimai – savybes, kurių literatūrinis Holmsas neturi. Pavyzdžiui, Bell viena užaugino tris vaikus po to, kai jo žmona mirė gimdymo metu, atskleisdamas asmeninį gilumą, nerodomą prozinio detektyvo.

Fitzharris taip pat pabrėžia Bello bendradarbiavimą su Henry Duncan Littlejohn, policijos chirurgu ir kriminalistikos technikų, tokių kaip pirštų atspaudų analizė ir teismo fotografija, pradininku. Kartu jie tyrė aukšto profilio 19-ojo amžiaus škotų žmogžudystes, pavyzdžiui, kūdikių globos atvejus, kai skurdžios motinos palikdavo vaikus prižiūrėtojams, kurie kartais juos nužudydavo, ir paslaptingą Lizzie Chantrelle mirtį, susijusią su opiumo apsinuodijimu. Šios bylos iliustruoja kriminalistikos medicinos tamsias ištakas, kai nukentėjusiųjų sužalotos kūnai leido tobulinti ankstyvąją tyrimų mokslą.

Knyga remiasi nauju prieinamumu prie Bello dienoraščio, kuris buvo užrakintas daugiau nei šimtmetį, taip pat išsamiais teismo įrašais ir to meto laiškais. Fitzharris tiria sąveiką tarp Bello realių darbų ir Konano Doilio literatūrinio kūrinio, kelia klausimą, ar Holmsas būtų įgijęs tokią formą, jei Doilis būtų pažinęs Bellą ne tik iš klinikinės genialybės pusės.

„Sleuth-Hound“ parašyta taip, kad būtų prieinama skaitytojams, nesusipažinusiems su Šerloko Holmso mitologija ar medicinos istorija, suteikiant naratyvą, kuris sieja istorinę kriminalistinę mediciną su šiuolaikiniais medicinos laimėjimais. Fitzharris, išgyvenusi vėžį, išreiškia optimizmą dėl medicinos pažangos, tuo pačiu įspėdama nuo savimonei būdingos nepriežiūros, pavyzdžiui, pastarųjų metų vakcinacijos mažėjimo. Jos darbas primena, kad praeities supratimas gali pagerinti šiandienos medicinos galimybių vertinimą.

Per „Sleuth-Hound“ Lindsey Fitzharris nutapė detalią Josepho Bello portretą – ne tik kaip modelį fiktyviam detektyvui, bet kaip pirmaujantį asmenį, kurio kriminalistiniai įžvalgai reikšmingai prisidėjo prie medicinos ir teisės sankirtos Viktorijos laikų Škotijoje.