Dviejų partijų JAV įstatymo projektas siekia paspartinti energetikos projektus, tačiau kelia aplinkosaugos priežiūros susirūpinimą

Vaizdas: Lame-duck Congress might actually do something: speed up energy projects · Šaltinis

Naujasis dviejų partijų įstatymo projektas, kuriam prasideda svarstymas Kongrese, siekia pagreitinti energetikos projektų leidimų išdavimą, potencialiai sumažinant komunalinių paslaugų sąskaitas ir gerinant elektros tinklų infrastruktūrą. Tačiau kritikai įspėja, kad jis gali susilpninti aplinkosaugos apsaugas ir apriboti bendruomenių įsitraukimą, ypač paveikiant duomenų centrų plėtrą.

Dviejų partijų Amerikos prieinamumo ir darbo įstatymas (BAAJA), kurį pristatė keturi senatoriai iš skirtingų partijų, artėja prie galimo balsavimo vykstančioje Kongreso sesijoje. Šis įstatymo projektas skirtas supaprastinti ir pagreitinti energetikos infrastruktūros projektų leidimų gavimo procesą, kuris dažnai atidėliojamas metais dėl sudėtingų aplinkosaugos vertinimų ir ilgo teisinio ginčo.

Rėmėjai, įskaitant Bipartisan Policy Center ir kai kurias aplinkosaugos grupes, pabrėžia, kad įstatymas gali sumažinti kritinių perdavimo linijų statybos laiką maždaug perpus – nuo maždaug dešimtmečio iki penkerių ar šešerių metų. Šis spartėjimas turėtų palengvinti didesnį atsinaujinančių energijos šaltinių, tokių kaip vėjo ir saulės, įtraukimą į nacionalinį tinklą ir sumažinti bendras energijos sąnaudas. Modeliavimai prognozuoja šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų sumažėjimą ir mažesnes elektros sąskaitas – skaičiavimai rodo, kad namų ūkiai galėtų sutaupyti nuo 50 iki 251 dolerių per metus iki 2040-ųjų, jei įstatymas bus priimtas.

Tačiau BAAJA numato griežtesnes ribas aplinkosaugos vertinimams pagal tokias įstatymų sistemas kaip Nacionalinis aplinkos politikos aktas (NEPA), Švaraus vandens aktas ir Rūšių nykimo aktas. Jis nustato agentūrų sprendimų terminus ir apriboja visuomenės galimybes teisme ginčyti ar stabdyti projektus. Aplinkosaugos gynėjai, įskaitant Natural Resources Defense Council ir Earthjustice Action, išreiškia susirūpinimą, kad įstatymas labiau vertina greitį nei aplinkosaugos saugojimą ir bendruomenių nuomonės įtraukimą.

Vienas svarbus nesutarimų taškas liečia duomenų centrus, kuriems reikalinga didelė elektros ir vandens ištekliai. Įstatymo projektas siekia teisingiau apmokestinti duomenų centrus už perdavimo kaštus, nes dabartinės taisyklės dažnai permeta išlaidas nuo šių didelių vartotojų kitiems komunalinių paslaugų klientams. Tačiau aplinkosaugininkai nerimauja, kad įstatymas gali leisti greitesnes dujų ir naftos infrastruktūros, palaikančios duomenų centrus, patvirtinimo procedūras, kas gali pakenkti klimato tikslams.

Be to, BAAJA siekia neleisti federalinėms agentūroms atšaukti ar sustabdyti jau patvirtintų leidimų ir leidžia projektuotojams paduoti agentūras į teismą dėl nesuderinamo elgesio, kas galėtų lemti brangius ginčus, finansuojamus mokesčių mokėtojų lėšomis. Nepaisant šių susirūpinimų, kai kurios aplinkosaugos organizacijos greičiausiai optimistiškai žiūri į galimas pataisas, kurias būtų galima įtraukti derybų metu, stiprinančias apsaugas.

Apskritai, šis įstatymas žymi reikšmingą Kongreso bandymą spręsti ilgai užsitęsusias energetinės infrastruktūros kliūtis, siekiant suderinti skubų modernios ir prieinamos elektros poreikį su aplinkos ir bendruomenių interesų apsauga. Jo priėmimas galėtų būti reikšmingas dviejų partijų pasiekimas tarp kitaip susipriešinusios politinės aplinkos, nors diskusijos dėl jo aprėpties ir saugumo garantijų greičiausiai tęsis tol, kol projektas bus toliau svarstomas.