Hiperskalės duomenų centrai sukelia abipusį priešiškumą dėl poveikio aplinkai ir bendruomenei

Vaizdas: TechCrunch · Šaltinis
Paris Marx knyga „Hiperskalė“ nagrinėja, kaip milžiniški duomenų centrai, aptarnaujantys generatyvųjį dirbtinį intelektą, sukelia vietines protestų bangas dėl aplinkosaugos naštos ir gyvenimo kokybės problemų, atskleidžiant platesnį didžiųjų technologijų fizinės infrastruktūros atmetimą.
Žurnalistas Paris Marx neseniai išleido knygą „Hiperskalė“, kurioje nagrinėja augantį pasipriešinimą hiperskalės duomenų centrams – milžiniškoms skaičiavimo įstaigoms, palaikančioms generatyvųjį DI ir didžiųjų technologijų paslaugas. Marx pateikia išorės ir vidinės perspektyvos analizę apie šiuos duomenų centrus, atskleisdamas, kaip jų fizinė buvimo vieta sukuria politinį atsparumą visame politiniame spektre.
Duomenų centrai tapo bendruomenių susierzintumo objektu dėl reikšmingos jų aplinkosaugos naštos, įskaitant didelį elektros energijos sunaudojimą ir vandens išteklių naudojimą. Marx pateikia pavyzdžius, kaip duomenų centrų statyba Šantino miestą Čilėje ir Airijoje sukėlė vietinių gyventojų susirūpinimą vandens tiekimo ir elektros tinklų apkrova. The Dalles mieste Orege, „Google“ sunaudoja beveik 30 % miesto vandens išteklių, kas dar labiau padidino susidomėjimą šiais klausimais.
Pasak Marx, tokie didžiuliai duomenų centrų išteklių poreikiai yra „pagrindinai neatsparūs“ ir nėra suderinti su gyvenamuoju planetos poreikiu. Jis kritikuoja technologijų industrijos siekį didinti mastą ir įtaką, neįvertinant pakankamai aplinkosaugos ir socialinių kaštų.
Marx pabrėžia, kad pasipriešinimas peržengia ideologines ribas, nes duomenų centrai turi tiesioginį fizinį poveikį bendruomenėms: triukšmo tarša, kylantys elektros sąskaitų mokesčiai ir problemos su vandens prieiga jaučiamos vietos lygmeniu nesvarbu, kokios politinės pažiūros laikomasi. Dėl šios matomumo šie centrai tampa lengvais taikiniais platesniame nusivylime technologijų sektoriumi.
Be aplinkosauginių iššūkių, Marx sieja duomenų centrų opoziciją su platesniu pasipriešinimu didžiųjų technologijų fiziniams plėtiniams – įskaitant stebėjimo kameras, išmaniuosius akinius ir savavaldžius automobilius. Šios materialiosios išraiškos kviečia tiesiogines bendruomenių iššūkių formas, palyginti su abstrakčiomis skaitmeninėmis paslaugomis.
Didelės kompanijos, tokios kaip „Microsoft“, „Amazon“ ir „OpenAI“, pažadėjo nutraukti neviešumo sutarčių naudojimą derybose su vietos valdžia, tačiau Marx vertina šiuos veiksmus kaip daugiausia reaktyvius ir nepakankamus. Technologijų kompanijos taip pat giriasi sprendimais, pavyzdžiui, pereinant prie uždarų vandens aušinimo sistemų, kurios mažina vandens sunaudojimą, tačiau didina elektros energijos poreikį, aplinkosaukos požiūriu reikšmingai „perspektyvų“ šios problemos aspektą.
Marx ragina iš naujo įvertinti duomenų centrų diegimo mastą, pabrėždamas, kad problema slypi hiperskalės plėtroje, kuriai įtaką daro nevaldomos ambicijos, o ne pačiuose duomenų centruose. Jis pažymi, kad generatyviojo DI pažadai neretai nevirsta nauda plačiajai visuomenei, kelia abejonių dėl aplinkosaugos kaštų pagrįstumo.
Galų gale Marx kritikuoja technologijų industrijos poziciją, kurioje pristatomas vienintelis neišvengiamas ateities modelis, formuojamas jų vizijų ir pelno motyvų. Jis ragina ieškoti alternatyvių kelių, įskaitant valstybės sektoriaus technologijų plėtrą ir skaitmeninę suverenitetą, kurie nekartotų išnaudojančių pramonės praktikų.
Visumoje „Hiperskalė“ atskleidžia sudėtingus procesus, dėl kurių duomenų centrai tapo didžiųjų technologijų kritikų taikiniu ir atspindi platesnes diskusijas apie technologijų vaidmenį, poveikį ir valdymą visuomenėje.
Šaltiniai ir originalūs pranešimai
Skaityti originalų šaltinį ↗

Komentarai (0)
Komentarų dar nėra. Pradėkite diskusiją.
Rašyti komentarą
Komentarai publikuojami po moderavimo. Jūsų vardas ir komentaras bus vieši. Paskyra